Commercialised Childhood Part 2 | From Creative Play to “Toy Consumption”

In the first part of Commercialised Childhood, I talked about kids as consumers in general. Today I want to talk about another very important childhood factor – The Play. The play is an essential element in children’s development – according to psychologists, it is as important as food and sleep. However, the play has changed dramatically and once again, it is due to the marketing influence.

Pirmame Sukomercintos Vaikystės straipsnyje kalbėjau apie vaikus, kaip vartotojus. Šiandien kalbėsiu apie vieną labai svarbų vaikystės aspektą – Žaidimus. Žaidimas yra esminis elementas visapusiškos asmenybės ugdyme ir anot psichologų, vaikams jis yra taip pat svarbus kaip maistas ir miegas. Tačiau šiandieną, vaikų žaidimai yra stipriai pasikeitę ir vėl gi, tai yra marketingo pasekmė.

photo credits: Rio Rinaldi Rachmatullah

Nature of toys

The great example of marketing influence is the changing nature of toys. In the past, any household item, a junk or free stuff from nature was suitable for playing: sheets and towels, old clothes, empty baskets and boxes, sticks, sand, leaves and stones. Childish inborn drive to explore, experiment and create can be satisfied with simplest materials, so why to buy so many toys? The problem that all this stuff is free and free stuff has no place in a highly developed consumer culture. Toy companies have created substitutes for all the free toys, often labelled educational, in order to make money. I already mentioned in my previous post, that educational toys are often overstimulating and don’t leave much space for imagination. Most of our children’s time and play now is highly supervised by adults and a lot of it is spent indoors. As a result, kids don’t seem to play as much as they used to and when they play, they no longer are using their imagination very much in because they’re assuming they have to play with something that’s bought in a shop.

Pasikeitęs žaislų pobūdis yra puikus marketingo pasekmių pavyzdys. Anksčiau, bet kuris daiktas namuose ar kažkas atrastas gamtoje, buvo tinkamas žaidimams: įvairios paklodės, seni drabužiai, tuščios dėžės, pinti krepšiai, lazdos, lapai, smėlis ir akmeys. Vaikiškas vidinis troškimas tyrinėti, gali būti patenkintas paprasčiausiomis priemonėmis, tad kam reikia pirkti tiek daug žaislų? Problema yra ta, kad viskas, ką išvardinau aukščiau, nieko nekainuoja, o nemokamiems daiktams vartotojiškoje visuomenėje vietos nėra. Žaislų kompanijos sukūrė pamainas visiems nemokamiems žaislams ir kad juos lengviau būtų galima parduoti, tiesiog pavadina “lavinamaisiais”. Praėjusiame įraše jau minėjau, kad dažniausiai šie žaislai būna per daug stimuliuojantys ir nepaliekantys vietos vaiko fantazijai. Daugumos vaikų laisvalaikis ir žaidimai yra stipriai kontroliuojamas suaugusių ir didžioji laiko dalis praleidžiama namuose. To pasekoje, vaikai ne tik vis mažiau žaidžia, bet ir jų žaidimuose vis mažiau fantazijos, kadangi vaikai įtiki, jog žaisti galima tik su tuo, kas atkeliavo iš parduotuvės.

Influence of Media Characters

Media Characters made a huge impact on the nature of play. Kids are playing more and more with toys based on media characters. Creative play is a foundation of critical thinking and when children play with toys that are based on media products, they play less creatively because they are not creating their own world or scenes they just urge to follow that they’ve seen on film, cartoon or tv show. Imagination is not good enough, kids don’t want to play, for example, a wizard using a black sheet for the cape, they want to play Harry Potter with an official Harry Potter attributes. And this is the reason why I try to limit exposure to popular media characters as much as I can, because programs aimed at children are now designed to optimise merchandising opportunities, including toys and the endless number of consumer products, such as clothing, bags, lunch boxes, accessories and games. Without seting up limits, parents end up spending a fortune on new toys, gadgets and games while kiling a simple creative play.

Filmų ir filmukų personažai taip pat daro didelę įtaką vaikų žaidimams ir vaikai vis dažniau žaidžia su įvairiais personažais paremtais žaislais. Kūrybiški žaidimai yra kritinio mąstymo lavinimo pagrindas, tačiau kuomet vaikai žaidžia su personažais paremtais žaislais, fantazijos jie naudoja labai ne daug, kadangi ji tiesiog nereikalinga. Viskas ko reikia – tiesiog atkartoti personažo istoriją, kurią matė filme ar filmuke. Be to, vaizduotės nebepakanka, vaikas nebenori žaisti burtininką apsijuosęs juoda skraiste, jis nori žaisti Harį Poterį su visais oficialiais atributais. Dėl tokių priesžasčių, kaip besaikis vartojimas ir nykstantis kūrybiškumas, aš stengiuosi kiek įmanoma limituoti galimybę dukrai prieiti prie pop kultūros personažų ir daug kalbuosi si ja apie tai. Vaikiškos programos yra kuriamos taip, kad optimizuotų galimybę užsidirbti iš su jomis susijusių produktų, skirtų vaikams: žaislų, drabužių, kuprinių, priešpiečių dėžučių, aksesuarų ir žaidimų. Nenustatę ribų, tėvai išleidžia begales pinigų naujausiems žaislams, elektroniniams žaidimams, taip tiesiog investuodami į… kūrybiško žaidimo sunaikinimą.

photo credits: James Khoo

Let Kids be Kids

Consumerism is the norm – advertising says it’s good, branding says it’s good, we’re constantly being socialized into thinking all marketing is fine. So parent’s don’t want to complain, because they don’t want to sound odd. However, I believe it is absolutely necessary to be concerned and do your own research. Children are overloaded material and mental stuff and being pulled in too many directions when all they need is a free-range childhood. Simplicity is an answer. Instead of constantly supervising children and buying new toys to entertain and educate them, leave them to develop their spirit of an adventurer! And it is NOT abandonment! Kids will find their own ways to explore the world, discover creative play, they will learn to measure the risk, think outside the box and foster independence. These skills will be very useful in their lives and they will learn it without you spending any money on it! In other words, just Free-Range your kids knowing that you are doing something wise, maybe old-fashioned but healthy for your child and environment.

Vartojimas yra norma – reklamos nuolat tikina, kad tai yra gerai, prekiniai ženklai tikina, kad tai yra gerai ir aplinka mus nuolat dresuoja, kad marketingas yra gerai. Todėl tėvai nesiskundžia, nes nenori pasirodyti keistuoliai. Tačiau aš tikiu, kad šiuo klausimu tėvams reikia ne tik stipriai susirūpinti, bet ir daugiau pasigilinti. Vaikai skęsta pertekliuje – materialine ir emocine prasme, jų dienotvarkės prikimštos, iš jų daug reikalaujama, vietoj dėmėsio jiems perkami žaislai, kai viskas ko jiems reikia – nevaržomos laisvės būti vaiku. Paprastumas yra atsakymas. Vietoj to, kad nuolat planuotume vaiko užimtumą ir pirktume įvairius žaislus, tam, kad vaikas lavėtų ir nenuobodžiautų, leiskime jiems patiems išsiugdyti nuotykių ieškotojų ir tyrinėtojų dvasią. Palikti vaikus šiek tiek panuobodžiauti, nėra tėvų aplaidumas. Vaikai patys suras būdų, kaip tyrinėti pasaulį, kaip žaisti kūrybiškai, jie išmoks pamatuoti rizikas, priimti sprendimus, mąstyti perspektyviai ir netradiciškai, bei savarankiškumo. Tai labai svarbūs gyvenimiški įgūdžiai, kuriuos išugdyti dar ir nieko nekainuos. Kitaip tariant, duokite laisvę vaikystei. Gal toks tėvystės modelis atrodo senamadiškas, tačiau vaikams jis yra labai naudingas. Ir vaikams, ir jų aplinkai.